DY FJALE ZEMRE PĖR NJĖ NĖNĖ
TĖ VEĒANTĖ
Ervehe Dusha, ose “Kuēja e Dushe”, siē i flisnin nė Fterrė, ka qenė njė
grua shembėllore, e dashur, zemėrbujare, njė nėnė e dhimshur, hallemadhe,por e fortė. Nė luftėn italo-greke, ju vra burri, xha Matua dhe e la me dy fėmijė te vėgjėl. Po ajo asnjėherė nuk u dorėzua. Kam
patur rastin shumė herė tė takohem me tė, edhe kur isha fėmijė, edhe kur u rrita, edhe kur isha vet prind. Asnjėherė nuk e
pashė tė ligėshtuar. Nė ēdo rast e nė ēdo kohė ajo donte domosdo qė tė tė gostiste, paēka se kishte vėshtirėsi tė shumta ekonomike.
Por zemra e bardhė asnjėherė nuk tė lė tė vuash. Edhe babai im, mbaj mėnd, e kujtonte shpesh. Shkonim, thoshte, bashkė me Hiqmetin sa herė vinim nė fshat nė pushimet e shkollės. Na priste me njė bujari tė veēantė.
Kohė mė parė, nė ato bisedat tona tė zakonshme me fteriotėt, u hap muhabeti pėr nėnė Hervon. Dhe ashtu siē e prisja, ashtu
ndodhi. Sa u kujtua emri i saj, u treguan ngjarje e histori pėr “Kuēen”. Sa mbaroi njė histori Lutfiu, foli
pėr tė Luani, Dilaveri, Bardhyli, Skėnderi, Rakipi e Rexhua. Tė gjitha ngjarjet tregonin zemrėn e saj tė bardhė, karakterin
e fortė dhe dashurinė e veēantė qė kishtė pėr fėmijėt, Tahirenė dhe Gėzimin.
Kur lindi Gėzimi, tregon Lutfiu, ishte njė ngjarje e veēantė,
sepse lindi njė djalė nė njė shtėpi qė kishte rrezik t’i shuhej emri, sepse nuk kishte meshkuj tė tjerė. Ndaj, vazhdon
Lutfiu, sipas zakonit tė asaj kohe, qė djali tė rronte e tė bėhej burrė, duhej nxjerrė nė rrugė Kush e gjente bėhej vėlla
me tė. Kėshtu ngjau dhe me Gėzimin, bile edhe emrin prandaj ja vunė Gėzim, sepse solli njė gėzim nė familje, por edhe nė farefis.
Erveheja ishte nėnė dhe si tė gjitha nėnat kishte merak pėr fėmijėt. Por edhe fėmijėt kishin dashuri e respekt tė veēantė
pėr tė. Gėzimi e deshi shumė dhe e respektoi gjithė jetėn. Ai Gėzim, me atė tempreament nganjėherė tė rrėmbyer, pėrpara nėnė
Hervos “dorėzohej”. Sepse ai ja njihte edhe vuajtjet, edhe hallet, edhe dashurinė qė kishte pėr tė. Po dhe fėmijėt
Gėzimi i rriti me dashuri e respekt pėr gjyshen e tyre, ndaj dhe ata e deshėn dhe e respektuan. Tahireja, megjithėse me njė
numer tė madh fėmijėsh, nuk mbeti asnjėherė pa u kujdesur pėr tė jėmėn. E kush nuk e deshi e nuk tregoi respekt pėr atė grua
aq tė mirė e fjalė ėmbėl, qė edhe ēdo porosi e kėshillė qė jepte e thoshtė me mirėsi, mė ėmbėlsi, qė domosdo do tė mbetej
nė mendje. Kėshtu kanė qenė nėnat tona. Prandaj dhe ne i kemi dashur, i kemi respektuar dhe gjithėnjė do t’i kujtojmė.
Agron XHAMA
Nr.12 – shkurt, 1999
|